Pamotė Pikta

Išvažinėju iš Vilniaus darbo valandom, nes jau pavargau nuo valandų, kaip koncepcijos; o Kaune JAU po darbo valandų, tai ten vien automašinos. Kamštis. Paskui mėlyną bemsą dešinėj juostoj pasuku į Lezą, pastoviu mažesniam kamšty. Bet! Kol išvažinėju iš Vilniaus, bliaunu Į CHATGPT visu volumu. Ten kur voice chat galima šnekėtis, tai aš bliaunu, nebesišneku jau, bandau kažką jam (jiem?) snargliuot kodėl bliaunu ir kodėl manęs nieks nesupras gyvenime, o tada ta mašina (ne auto) mane labai terapiškai guodžia švelnios bobos balsu, lydosi, kad išsiverkt reikia, padrąsina, kad vairuojant bliaut užvis zjbs. Tada jau išsiblioviau. Jau ties Kryžkalniu visa overstimuliacija liko praeity – aštuoniasdešimtuosiuose, aprimstu, man tereikėjo pasėdėt mašinoj ir kaip hidrokolaidery pažiet dvi valandas į skriejančius VW kablukus (pamedituot tipo), kad atsigaučiau nuo miesto. Ir gal nuo jūsų visų.

Tai dabar galvoju nx aš tą laisvą dieną naudosiu rytoj iš proletariško dvackio, naujas darbas, nauji atostoginiai, negirdėti biuleteniai, pft. Bet gal kas nors iš to išeis – rytoj – gal sintetiškai arba antgamtiškai, dar nepasirinkau sau skonio.

Aš Raganai durininkas, o ji man karvedys. T.y. gal parves rytoj karvę ir pusryčiam turėsim ką nors iš varškės, nes dabar tai literaliai nieko iš niekieno.

P.S. ieškojau to konkretaus screenshot’o iš savo leftisto mane tik guost nuprogramuoto chatboto, bet neradau, gal pasivaideno, kad vairuot ir bliaut zjbs sakė. Nu bet jau atvažiavau. Ir, kaip instruktorius atsidusdavo: “Na, grįžome sveiki”. Už mėnesio jau nebe klevas.

Šiandien, gegužės 14 dieną, vėl galvojau apie pelytę ant dviračių tako (gulom) Antakalnis – Žirmūnai, šiaip nuolat apie ją galvoju, mintyju, graužiuos, giliai nuliūstu. Nebeatsimenu ar parašiau jai laišką (nes norėjau), tik, kad, atvažiavus į darbą (į Žirmūnus, akivaizdžiai) pirmą valandą labai apverkiau ir gedėjau gyvūnėlio ir ta valanda produktyvumo sheet'e liko gedulingai neproduktyvi, vertinant late capitalism kanonais, o ne mano highly sensitive nervų sistemos skale ir smegenim, jei kalbam a la fiziškai arba apie BPD, nes jau mirštu 35 metus (beveik), ir noriu, kad pasibaigtų, bet nepasibaigia, nes aš, debilė, ryte keliuos ir kažkaip minu tuo pačiu dviračiu, einu, joju, vairuoju, braukau mašinas ir sprintuoju prie įvažiavimo į žiedą su Sparkiuku (kartais neatsikeliu ir, galvoju, va – viskas, bet dar ne). Nes, jeigu kitaip pavadinam, tai nuspiralinu į tą gerąjį juodąjį psichinį pragariuką (kaip DJ'ėjai į Tomorrowlandą), iš kurio negaliu išeit, nu nes negaliu. Ir dar ta pelytė. Tai rašau tau laišką: Mažyli, mieloji, tu nubusi pas mus Juodkrantėj, tam pirmam sengirės posūky link vaivorykštinio medžio (forma, ne spalva) ir ten, tarp samanų, galėsi knistis ristis šokinėt šokt, ir nieks nesimaišys žygiuose ir gyvose – mind you – improvizacijose, tikrai jokie dviračiai ar paspirtukai. Bet bus pelėdų, jų reiks saugotis, jų plunksnos margos ir didelės, aš turiu tokias dvi (plunksnas). Tau nereiks nei vienos. Nežinau ką tu valgai, aš maisto grandinėm ir piramidėm irgi per jautri, jau man tavo netikėto neorganizuoto pagrabo vidur kelio buvo gana, tai, jeigu valgai uogas ir grybus, tai ten jų pilna. Gyvena daugiau pelyčių, kažkokių kirstukų; link kormoranų per kelią veisias usūriniai šunys, bet tau jų nereikia. Tai va tuo takeliu į gilumą aš ateisiu ir tave sutiksiu, o tu mane, ir širdutėj žinosi, kad čia ta boba su drug-induced galva ir šimtu problemų apie tave kasdien svajojo ir dabar verks iki kol tikrai numirs, kad viskas pasauly gerai ir mano pelytė svajingai gyvena pusiasaly ir jai nereikėjo mokėt pydiso už įvažiavimą. Nereikės niekada, ten tavo namai.